Abstract

Straipsnyje nagrinėjami filosofijos tekstų lituanistiniai aspektai. Teigiama, kad kalba ir mąstymas – neatsiejami. Kiekvienas mąstytojas esąs ir vertėjas, įtraukiantis verstines sąvokas. Autoriaus manymu, vertiniai pagrindžiami tik vertimo kontekste. Kilus vertinių konfliktui, laimi ne tiksliausi, bet iškiliausių vertėjų siūlomi vertiniai. Pasak autoriaus, tikslus filosofijos tekstų vertimas ne tik neįmanomas dėl skirtingų tautų nevienodomatymo, bet ir žalingas, nes jis dažnai atitolina nuo originalo pažeisdamas vertėjo gimtosios kalbos hermeneutinę sanklodą. Straipsnyje nagrinėjamas filosofijos mokyklų klausimas. Teigiama, kad tokia mokykla galima tik esant iškiliems autoriams, kurie užima tarpinę padėtį tarp skirtingų mąstymų, matymų ir kalbėjimų. Lietuvos (lietuvių) filosofinio konteksto ignoravimas išreiškiąs ne tiek mokyklos stygių, kiek nevisavertiškumo kompleksą dėl gimtosios aplinkos, kurioje „niekas nevyksta“.