Human rights stem from community values; therefore, even today they may develop only on the basis of the values of a particular community. When the interests of a society change, new threats to the same value originate. A constant scientific dialogue is necessary in order to neutralise these threats effectively. The current socio-cultural context reveals the problems related to the legal protection of human dignity through a contraposition of instrumental and teleological attitude towards the human dignity. The article discusses ideological (...) provisions theological ideas of Judaism, Christianity, natural rights, especially the provisions of the Stoa, and the concept of I. Kant which became the grounds for declaring every person to be equally respectable and for recognising every person as a subject of law. This enabled people to create individual social value under the conditions of dignified existence. The author also discusses the extent to which the ideological excursus allows filling in the gaps of legal protection and serving the present universal consent on the common value human dignity. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas švietimo prieinamumas kaip vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės kūrimo transformuotoje visuomenėje principų. Švietimo prieinamumas transformuotoje visuomenėje laiduoja asmens socialinį mobilumą, karjerą, pajamas, o tai pagrindiniai rodikliai, turintys įtakos valstybės gerovės indeksui. Taip pat pateikiamas atliktas empirinis tyrimas, kuriame atsispindi švietimo prieinamumo galimybės įvairių socialinių grupių atstovams.

Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvaja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika. Esminiai žodžiai: fenomenologija, Husserlis, transcendentalumas, somatika, psichofiziologija, gyvenamas kūnas, kinestetinė sąmonė, kinestetinės sistemos, įsikūnijimo etika. After introducing the field of somatics (...) as a human science, I first link it with Husserl’s earlier notion of somatology, then offer a transcendental critique of the root assumption of such a science – the psychophysical apperception – and trace the origin of the latter to the lived experience of death. Next I present Husserl’s notion of kinaesthetic consciousness as an alternative assumption for somatics, concluding with some contributions to a phenomenology of kinaesthetic systems as well as some suggestions for approaching somatic work in the spirit of embodied ethics and the kinaesthetics of respect.Key words: phenomenology, husserl, transcendental, somatics, psychophysical, lived body, kinaesthetic consciousness, kinaesthetic systems, embodied ethics. (shrink)

The article construes a modern concept of human dignity and factors influencing it. On the grounds of the Antique Greek-Roman notion of a human being as in-dividuus (Lat. not divisible, integral) and per-sona (Lat. mask, role played by an actor), the ambiguity of the human dignity is revealed: on one hand, every human being enjoys an unchangeable and non-deprivable dignity of the human being, on the other hand, the human being, as a creature and participant of social relations, himself/herself creates (...) the dignity of a person. On the grounds of the hermeneutical attitude, it is shown that that human dignity (within the meaning of individuum) may be protected only by means of the guarantees of particular human rights and, vice versa, only by ensuring particular human rights one may also guarantee the protection of human dignity. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens (...) tapatumas traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Šiame straipsnyje analizuojama Alasdairo MacIntyre’o modernybės kritika keliant neo­aristotelišką gyvenimo prasmės klausimą. Aptariama modernybės moralinė ideologija, pristatoma emotyvizmo doktrina ir jos socialinis įsikūnijimas įvairiose modernybės institucijose ir praktikose. Straipsnyje atskleidžiama, kaip šios praktikos ir institucijos kliudo kelti klausimą apie gerą ir prasmingą žmogaus gyvenimą, taip pat siekiama pateikti progresyvų A. MacIntyre’o darbų supratimą pasipriešinant Lietuvoje dažnai konservatyviai autoriaus interpretacijai.

Straipsnyje analizuojama, ar liudijimo literatūra galėtų papildyti esamą diskusiją dėl žmogaus teisių prigimties. Šiuolaikinės žmogaus teisių teorijos yra susiskirsčiusios į dvi pagrindines grupes – etines ir politines teorijas. Joms būdingas ir skirtingas žmogaus orumo supratimas. Straipsnyje teigiama, kad liudijimo literatūra, dažnai sutelkianti dėmesį į žmogaus orumo klausimą, gali padėti įvertinti etinių ir politinių teorijų pateikiamus argumentus ir taip prisidėti prie esamos diskusijos plėtojimo bei geresnio žmogaus teisių supratimo.

In the twenty-first century, human rights play a very important role in modern society. The Universal Declaration of Human Rights, released on 10 December 1948th was thought to become an everlasting source of fundamental human rights and freedoms. The Declaration corresponds to the situation that global community was facing 60 years ago. Today it is a collection of articles that is the cornerstone of the whole system of human rights protection. However, gross human rights atrocities, the dynamic process of legislation, (...) technological progress and changing social values have prompted many to revise the concept of human rights. Today many areas of life have changed: we have untraditional marriages and families, the individual enjoys a completely different social status than 60 years ago. These factors have prompted the creation of an entirely new dimension to human rights and freedoms based on personal autonomy, dynamics and self-regulation. Nowadays, the realization of rights and the aspiration to personal happiness are closely connected with personal autonomy. Autos and nomos—these two terms describe the ability of an individual to initiate one’s actions, to realize them by making independent decisions. This article analyzes whether this ability is a natural right or a privilege, what factors determine the exercise of this right, and what is the role of the state in this process. (shrink)

The article critically analyzes the conservative conception of passive or static human dignity in accordance with which human’s value is seen as value coming from the exterior (from God or from a biological human’s nature), or value seen as existing per se. In opposition to this conception, a conception of active or created dignity is being developed, which aims at treating human’s dignity not like a social relationship, but rather like a person’s individual ability to live properly in the society (...) (participate in barter relations on the ground of equivalence) and using this propriety to create own individual social value (dignity), as a personal contribution towards maintenance of concord and collaboration in the society. (shrink)

Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, (...) spontaniškumą ir nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

On the grounds of the fundamental value of the human rights, which is the human dignity, this article describes a basis of the right to health care in terms of quality, discloses its concept, reviews the spheres of health system in which this right is exercised: health care and public health. The right to health care is stressed as one of the fundamental rights, without which the person will not able to enjoy other rights: economic, political and social rights. It (...) comprises the right to enjoy the best physical and mental health. The right to health care is not absolute in itself: efficiency of its implementation depends upon both ability of administrative and institutional systems, which were created by the state, to properly implement the assigned functions and upon the individual, its state of health and lifestyle. (shrink)

The constitutional right to self-expression, used by societies professing democratic values (Constitution, Article 25), is a highly important feature for forming the political will of the citizenry. A broad, multi-sided public discussion on all issues of public interest is only possible with the existence of an appropriate amount of freedom of information. A strong mechanism for disseminating information that operates between citizens and the parliament is able to generate a sphere for discussion and mutual influence which are essential for indirect (...) democracy. A discussion’s depth, quality and comprehensiveness constitute important factors which determine the correctness of choices made by citizens and politicians. Mainly, it is the free press which fosters communication between political parties and citizens. The role of the “watchdog” is fundamental to revealing the circumstances under which politicians or other public persons make different political and administrative decisions. This is what permits the identification of motives for rulings and the circumstances under which they were approved. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama (...) Depraz pateikta keturių pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

Kai kurios šiuolaikinio kognityvinio mokslo teorijos teigia, kad žmogaus prote veikia dvi sistemos: sistema, vykdanti greitą intuityvų mąstymą, bei sistema, vadovaujanti lėtam logiškam mąstymui. Būtų galima manyti, kad šių sistemų egzistavimą patikrinti sudėtinga. Šiame straipsnyje pateikiamas būdas palaipsniui patvirtinti šių dviejų sistemų egzistavimą. Pasitelkiamas dviejų sistemų, pasireiškiančių per mentalinių modelių teoriją, principas. Be to, laikantis Carnapo redukcijos idėjos, straipsnyje aprašomos dvi procedūros, kuriomis hipotezė patvirtinama palaipsniui. Viena iš jų tyrinėja, kaip žmogaus protas nagrinėja žmogaus proto veiklą (...) darant išvedimus pagal modus tollendo tollens. Kita hipotezė tyrinėja išvedimus iš griežtosios disjunkcijos su trimis disjunktais. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama kūrybinė klasė. Kritikuojama R. Floridos samprata, pasak kurios, tai – visuomenės grupė, gaminanti ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Anot straipsnio autoriaus, ne visi kūrybininkai įsitraukia į ekonominę veiklą ir ne visi kūrybos produktai dalyvauja ekonominėje apyvartoje. Demokratija kaip daugumos valdžia pati savaime nesuponuoja nei kūrybos visuomenės, nei jos kūrybinės raidos, o medijuota visuomenė netgi stabdo kūrybos sklaidą nepaisant atsivėrusių neribotų komunikacinių perspektyvų. Apie kūrybinę klasę galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu nuo jos atskiriame kažkokias kitas mažiau kūrybingas (...) ar nekūrybingas klases. Straipsnyje keliami klausimai: ar kitos – mažiau kūrybingos (nekūrybingos) – klasės yra kūrybos visuomenės dalis; koks jų vaidmuo ne tik apibrėžiant kūrybinę klasę, bet ir formuojantis kūrybos visuomenei; kuo remdamiesi neigiame šių klasių teisę į kūrybingumą, kuri neatsiejama nuo žmogaus veiklos apskritai; koks sąmoningo tapatinimosi su kūrybos klase vaidmuo apibrėžiant kūrybininką; ar kūrybinė klasė nėra priedanga plėtoti tam tikru išskirtinumu paremtą politiką; ar kūrybinėje aplinkoje gali tarpti ir nekūrybingi individai; ar mažiau kūrybingos (nekūrybingos) klasės apibrėžtinos tik neigiamai (kaip stokojančios kūrybingumo); ar kūrybos visuomenėje mažiau kūrybingų (nekūrybingų) klasių laukia neišvengiama ekspropriacija? (shrink)

Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas (...) Šliogerio prieštaravimas sau dėl dviejų nesuderinamų menininko samp­ratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje. (shrink)

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik (...) atidengti naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių. (shrink)

Straipsnyje aptariami pagrindinių fizinio ugdymo koncepcijų filosofiniai aspektai pabrėžiant filosofijos kaip temiškai neredukuoto mokslo tarpdalykinę reikšmę. Fizinio ugdymo tikslų ir metodų konceptualizavimas neišvengiamai suponuoja vienokią ar kitokią kūno sampratą. Straipsnio autoriai remiasi principine nuostata, kad filosofinei refleksijai sportas ir fizinis aktyvumas atsiskleidžia kaip tam tikros žmogaus saviaktualizacijos formos. Straipsnyje atskleidžiama fizinio ugdymo koncepcijų kaitos sąsaja su filosofinio požiūrio į kūną pokyčiais, išryškinami holistinio požiūrio į individą ir jo ugdymą formavimosi esminiai etapai.

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, (...) ar veikiau jis turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche. (shrink)

Gene editing in the environment must consider uncertainty about potential benefits and risks for different populations and under different conditions. There are disagreements about the weight and balance of harms and benefits. Deliberative and community‐led approaches offer the opportunity to engage and empower diverse publics to co‐create responses and solutions to controversial policy choices in a manner that is inclusive of diverse perspectives. Stories, understood as situated accounts that reflect a person's life experiences, can enable the articulation of nuanced perspectives, (...) diversify how perspectives are communicated, encourage wider participation, open dominant perspectives to challenge, and invite participants to assess appropriate empathy and precaution in collective positions. An emphasis on storytelling in deliberations on gene editing of organisms emphasizes carefully designed recruitment and facilitation to support hearing from a range of perspectives, including those that present a different set of assumptions than those that may be held by experts or other stakeholders, among these, consideration of how to understand our relationships to nature. (shrink)

The authors find East Asians to be holistic, attending to the entire field and assigning causality to it, making relatively little use of categories and formal logic, and relying on "dialectical" reasoning, whereas Westerners, are more analytic, paying attention primarily to the object and the categories to which it belongs and using rules, including formal logic, to understand its behavior. The 2 types of cognitive processes are embedded in different naive metaphysical systems and tacit epistemologies. The authors speculate that the (...) origin of these differences is traceable to markedly different social systems. The theory and the evidence presented call into question long-held assumptions about basic cognitive processes and even about the appropriateness of the process–content distinction. (shrink)

Our current work seeks to provide direct empirical evidence on whether Chinese international students’ experiences studying abroad promote dialectical thinking. We collected behavioral data from 258 Chinese international students studying in multiple regions. We found that there was a main effect among the four conditions. More specifically, when primed with studying abroad or typical day, participants were more likely to show tolerance for contradiction by deeming both sides of contradictory scientific statements as convincing and rating them more favorably. Therefore, it (...) is plausible that Chinese international students’ experiences studying abroad promote their dialectical thinking. More work is needed to further this line of research by extending these effects with other measures of dialectical thinking such as perception of interconnectedness and prediction of change, adopting differing paradigms to provide more robust findings, and probing the underlying processes as to why experiences studying abroad promote dialectical thinking. (shrink)

Who can feel both happy and sad at the same time, but not discomfort? This study aimed to investigate the cultural differences in mixed emotional experiences induced by conflict stimuli among American and Chinese undergraduate students. In total, 160 Americans and 158 Chinese watched two different valence advertisements (one predominantly positive and the other predominantly negative) that elicited mixed emotions; their feelings were assessed through self-reported measures. Findings indicated the impact that cultural differences have in people’s mixed emotional experiences depends (...) on the emotional components of the mixed emotional situations. The Americans and Chinese both experience a comparably intense mixture of emotions in different valence situations, but their discomfort toward conflicting stimuli is different. Further, dialectical thinking may be a mechanism behind the influence of cultural differences in people’s mixed emotional experiences. Implications for emotion theory and research are discussed. (shrink)

Studies suggest that emotional complexity—the experience of positive and negative emotion in response to the same event—is unusual in Western samples. However, recent research finds that the co-occurrence of positive and negative emotion during unstructured situations is more common among East Asians than Westerners, consistent with theories emphasising the prevalence of dialectical folk epistemology in East-Asian culture. The present study builds upon previous research by examining Asian- and European-Americans' experience of a particular positive emotion—love—and a situationally appropriate negative emotion during (...) four structured laboratory conversations with their romantic partner. Among Asian Americans, love and the experience of negative emotion were typically less negatively correlated during these conversations than was true for European Americans. (shrink)

Recent research suggests that individuals from East Asian and Western cultures differ in the degree to which they hold a folk world view known as naïve dialecticism, which is characterized by tolerance for contradiction, expectation of change, and cognitive holism. The current research utilizes the Mouse Paradigm to investigate the dynamic nature of naïve dialecticism in real time by measuring individuals’ fluctuations in judgment during the process of contemplation. The results showed cultural differences in dynamic measures of evaluation process: Japanese (...) participants took more time to stabilize their thought and showed more fluctuations in their judgment than American participants. These cultural differences were fully mediated by individual differences in levels of naïve dialecticism as measured by the level of dialectical self-views. Implications for cultural psychology and the psychology of dialectical thinking are discussed. (shrink)

Šiuo straipsniu naujai persvarstoma viena svarbiausių romantinės meilės teorijų šiuolaikinėje filosofijoje – meilės kaip vienio teorija. Remiantis iš transpersonalinio tyrimo kylančiais pastebėjimais, straipsnyje klausiama, ar nebūtų verta pripažinti, kad meilė neatsiejama nuo stipraus vienio jausmo. Taigi autorius laikosi nuostatos, kurios šiuolaikinėje filosofijoje nesilaiko niekas. Šiame kontekste straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas vienas iš svarbiausių meilės kaip vienio variantų – vienio su Dievu. Straipsnis baigiamas pasiūlymu, kad, kalbant apie išsipildžiusią meilę, būtų prasmingiau kalbėti apie ryšius, o ne apie santykius.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje pateikiama savita herakleitiškojo Logo kaip mąstančio kalbėjimo interpretacija. Iš pradžių aptariamos antikinio filosofavimo bendrosios ontologinės ir gnoseologinės prielaidos. Bene svarbiausia šio filosofavimo nuostata yra laikoma mąstymo subjekto ir objekto perskyros reliatyvumas. Todėl į efesiečio aforizmus straipsnyje žiūrima kaip fenomenologines įžvalgas. Laikantis tokio požiūrio, mėginama eksplikuoti efesiečio pagrindinio aforizmo (DK22 B1) turinį. Šio aforizmo prasmė pamažu atskleidžiama pasitelkiant kitus Herakleito aforizmus. Kadangi pavieniai aforizmai ir jų grupės atveria skirtingus herakleitiškojo filosofavimo (...) aspektus, tai tie aspektai straipsnyje nuosekliai ir aptariami. Tariant, kad antikinis filosofavimas yra teorinio mąstymo pastanga asimiliuoti tuometinį dalykinį mąstymą, parodoma, kaip teorinio mąstymo logiškumo, t. y. to paties, matas lemia trinarę tikrovės sampratą bei inspiruoja mąstančiajam egzistencinio tikrumo problemą. Kadangi filosofuojantysis aptinka save lakioje būdravimo plotmėje, o tikrumo gali tikėtis vien tą matą tenkinančio Logo sande, tai jis susiduria su šio sando temizavimo problema. Sapną, būdravimą ir Logą Herakleitas traktuoja kaip nebendramatiškus tikrovės sandus, todėl iškyla klausimas, kaip juos temizuoti viena ir ta pačia kalba. Šią problemą papildomai komplikuoja ta aplinkybė, kad, teikdamas prioritetą mąstymo dalykui, Herakleitas yra priverstas pernelyg sureikšminti kalbos etimologiškumą. Straipsnyje parodoma, kad anksčiau minėtą problemą Herakleitas įveikia eksploatuodamas ontologizuotai traktuojamos kalbos, taigi tiesiog pačios tikrovės totalų metaforiškumą. Straipsnis užbaigiamas išvadomis apie filosofuojančiojo misiją ir egzistencinius įpareigojimus, kuriuos žmogui primeta hierarchizuotai traktuojama trinarė tikrovės samprata. (shrink)

Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje (...) pasirodo kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. (shrink)

Huserliška instinktų samprata transformavo intencionalumo sampratą, papildė sąmonės teleologijos koncepciją ir naujai nušvietė iracionalumo ir racionalumo santykio problemą. Šiame straipsnyje Husserlio instinktų fenomenologija analizuojama per sedimentacijos koncepcijos prizmę. Aš teigiu, kad instinktus galima suprasti kaip sedimentaciją, kaip sąmoningumo virsmo nesąmoningumu ir nesąmoningumo transformavimo į sąmoningumą modelį. Instinktų kaip sedimentacijos samprata padeda suprasti, kaip iš kartos į kartą yra išsaugomi ir perduodami įgūdžiai, kaip mūsų sąmoningoje patirtyje veikia nesąmoningi instinktai.

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius bei žodinius menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama (...) atsakyti į klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo. (shrink)