Straipsnyje tyrinėjamas kompleksinis fenomenologinių patyrimo struktūrų ir empirinės plotmės sąryšis. Siekiama apibrėžti dviejų objektyvumo plotmių koreliaciją: eidetinių patirties struktūrų ir empirinės plotmės. Ši koreliacija yra labai sudėtinga. Netgi atskiri empiriniai fenomenai turi būti apibrėžiami per patirties struktūras, su kuriomis jie yra koreliuoti. Empiriniai komunikacijos tyrimai turi atsižvelgti į patirties struktūras, kurios užtikrina Santraukaempirinę duotį. Tuo pat metu jie turi empirinius faktus susieti su kalbiniais kontekstais. Dar daugiau, komunikacijos tyrinėjimai kultūrinių objektyvybių lygmenyje turi analizuoti ne tik empirijos koreliaciją su ženklų sistemomis, (...) bet ir ženklų tarpusavio sąry-šius bei tarp pačių ženklų atsirandančią prasmę. Esminiai žodžiai: fenomenologija, patirties struktūros, empiriniai duomenys, kalba, išraiška, komunikacija, ženklai.This paper has hardly hinted at the complexity of the relationship between phenomenological-experiential structures and the empirical domain; it attempted to sketch a simple correlation, or lack thereof, between the two domains of objectivity: the eidetic-experiential structures and the empirical domain. The correlations are extremely complex. Even the singular empirical phenomenon has to be delimited in terms of experiential structures which are correlated to it. Empirical researches in communication must respect the experiential structures as parameters within which the empirical data are present. At the same time it must contextualize the empirical factors within linguistic fields. Moreover, communication researches at the level of cultural objectivity must forego the search of empirical correlates to the sign systems and deal with the relationships among the signs and the meaning which emerges between the signs. Key words: phenomenology, experiential structures, empirical data, language, expression, communication, signs. (shrink)

knj. 1. Brentano -- Heidegger -- Husserl -- knj. 2. Heidegger -- Levinas-Lacan -- Derrida.

„Ši dovana ištobulinama pratybomis, ir tapytojas įvaldo savo regėjimą ne per kelis mėnesius ir ne būdamas vienas. Svarbu ne tai, ankstyvas ar vėlyvas, spontaniškas ar muziejuje susiformavęs yra tapytojo regėjimas, kiekvienu atveju jo regėjimas mokosi tik žiūrėdamas.“Straipsnyje analizuojama kūrybos psichologijos ir fenomenologijos samprata Vosyliaus Sezemano estetikoje. Tyrimas atskleidžia, kaip estetikos bendrųjų problemų svarstymas yra susijęs su kūrybos ir kultūros filosofija. Estetika turi analizuoti ne tik estetinio objekto suvokimo aktus, bet ir tai, kaip estetinis objektas yra kuriamas. Straipsnyje aptariama: kaip Sezemano (...) estetikoje suprantami trys pagrindiniai kūrybos momentai; kokia yra vaizduotės, suvokimo ir atminties sąveika Sezemano estetikoje; kaip kūnas ir vaizduotė dalyvauja žaidime; koks yra asociacijų ir abstrakcijų vaidmuo kūrybinėje veikloje. Sezemano estetikoje išplėtota kūrybinės dinamikos samprata yra artima fenomenologinei kultūros filosofijai. Sezemanas, kaip ir kiti fenomenologinės estetikos atstovai, akcentuoja meno kūrinio, kaip pasaulio patyrimo, sampratą. Meno kūrinys yra kuriamas kaip tokia institucija, kuri yra nukreipta tiek į pasaulio patirtį, tiek į galimybę šią patirtį atverti kitam subjektui. (shrink)

Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvaja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika. Esminiai žodžiai: fenomenologija, Husserlis, transcendentalumas, somatika, psichofiziologija, gyvenamas kūnas, kinestetinė sąmonė, kinestetinės sistemos, įsikūnijimo etika. After introducing the field of somatics as (...) a human science, I first link it with Husserl’s earlier notion of somatology, then offer a transcendental critique of the root assumption of such a science – the psychophysical apperception – and trace the origin of the latter to the lived experience of death. Next I present Husserl’s notion of kinaesthetic consciousness as an alternative assumption for somatics, concluding with some contributions to a phenomenology of kinaesthetic systems as well as some suggestions for approaching somatic work in the spirit of embodied ethics and the kinaesthetics of respect.Key words: phenomenology, husserl, transcendental, somatics, psychophysical, lived body, kinaesthetic consciousness, kinaesthetic systems, embodied ethics. (shrink)

Številka 45-46 revije Phainomena z naslovom „Evropsko sporazumevanje – filozofsko razumevanje združuje filozofsko refleksijo o evropskosti s hermenevtičnimi in fenomenološkimi študijami o temah, ki so temeljito opredelile evropski duh v prejšnjem stoletju. Na podlagi tega je mogoče oblikovati vprašanje o filozofsko smislu evropskosti danes in o možnosti prihodnjega evropskega sporazumevanja. Osnovo za to diskusijo najdemo v Husserlovem delu Kriza evropskih znanosti in transcendentalna fenomenologija. .The 45-46 issue of the philosophical journal Phainomena, “European Coming to an Understanding – Philosophical Understanding”, (...) is a collection of philosophical reflections on Europe introducing a number of hermeneutic and phenomenological studies of the topics which fundamentally determined the spirit of Europe of the 20th century. On this basis, it is possible to pose questions about the philosophical meaning of Europe today and of the possibility of the future European coming to an understanding. The fundamental work of this enterprise is Husserl’s work Crisis of European Sciences and Transcendental Phenomenology. (shrink)

The aim of this paper is to focus on Arne Nass’s phenomenological method and some of its anthropological and cosmological implications. Nass’s Ecology, Community and Lifestyle, in fact, can be fruitfully read as an example of phenomenological inquiry, in which the notion of “spontaneous experience” plays a fundamental role. This method leads Nass to develop a “relational ontology,” in which the “ecological self” is seen as a “relational junction within the total field.” In addition, I show how Tymieniecka’s philosophical thought (...) can offer us the proper eco-phenomenological perspective to better understand Nass’s Ecosophy T. (shrink)

Huserliška instinktų samprata transformavo intencionalumo sampratą, papildė sąmonės teleologijos koncepciją ir naujai nušvietė iracionalumo ir racionalumo santykio problemą. Šiame straipsnyje Husserlio instinktų fenomenologija analizuojama per sedimentacijos koncepcijos prizmę. Aš teigiu, kad instinktus galima suprasti kaip sedimentaciją, kaip sąmoningumo virsmo nesąmoningumu ir nesąmoningumo transformavimo į sąmoningumą modelį. Instinktų kaip sedimentacijos samprata padeda suprasti, kaip iš kartos į kartą yra išsaugomi ir perduodami įgūdžiai, kaip mūsų sąmoningoje patirtyje veikia nesąmoningi instinktai.

Fenomenologija Jean-Luc Mariona pojavljuje se pred teologijom kao ‘prva’ i nova filozofija. Ovaj prilog ispituje posljedice J. L. Marionove »fenomenologije dara« za teologiju, osobito za sakramentalnu teologiju. Razmatranje Marionove fenomenologije odnosi se samo na samo jedan vid, onaj kojega filozof artikulira iz ‘fenomenološkog gledišta’. Također želimo prikazati fenomenologiju J. L. Mariona i ispitati teološke kvalifikative Marionove fenomenologije.Jean-Luc Marion’s phenomenology appears as the new and »first« philosophy for theology. This paper examines the consequences for theology of Jean-Luc Marion’s “phenomenology of (...) giving”, with special focus put on contemporary sacramental theology. This examination is related to just one aspect and that is Marion’s articulation from the phenomenological point of view. In this paper we would like to present the phenomenology of J. L. Marion and also examine the theological qualification of Marion’s phenomenology. (shrink)

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis - (...) yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas traktuojamas (...) kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Mišljenje koje ukazuje na značenje posrednika u procesu spoznaje jednim svojim dijelom ulazi u područje gnoseologije. Probijajući se do biti promišljanoga, te odstranjujući ono što pripada posrednicima u procesu spoznaje, ovo je mišljenje dijelom i svojevrsna »proširena hermeneutika «. Proučavajući napredovanje spoznaje o posredovanosti same spoznaje, te napredovanje iskustva u kontekstu medija posredovanja, ovo je mišljenje i svojevrsna fenomenologija. Sabirući u sebi teorijsko, praktičko i poetičko, filozofija medija želi biti mišljenje koje nije određeno slikom, gramatikom, pojmom, kontekstom, performanceom, psihologijom (...) nastupa, tehnologijom – ali sve to želi imati u sebi sačuvano i nadvladano. Transmisija znanja više nije samo stvar riječi. Nakon lingvističkog obrata i ikoničkog obrata, sve smo bliže shvaćanju da je i jednom i drugom obratu u osnovi bio medijski obrat. (shrink)

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo (...) projekto perspektyvas. (shrink)

In this paper, I will demonstrate how methods originating from phenomenology (i.e., practical or empirical phenomenology) can contribute to advancing research and understanding of autism spectrum disorders. While there are already numerous scientific and philosophical theories about autism, gaining a deeper insight into the nature of this condition will require studying subjective and intersubjective experiences. Autistic individuals themselves must be actively involved in such research. Given that autism is most often understood, across numerous theories and approaches, and especially within the (...) phenomenological framework, as a different form of intersubjectivity (or intercorporeality), social interaction and social cognition, the study of these phenomena will be of particular importance. The chosen subject of research also demands a specific and appropriate methodology, one that must itself carry the mark of interactivity. For this reason, I will examine why it is crucial to develop phenomenological research on autism and what methodological solutions have already been proposed and applied to move toward achieving this goal. (shrink)

Neonatūralisto Josepho Rouse’o kultūrinių mokslinio žinojimo studijų filosofinė programa yra natūros ir kultūros, taip pat mokslinio ir nemokslinio žinojimo radikalios atskirties kritika, inicijuojanti autonomiško mokslo sampratos suspendavimą. Dimitrijaus Ginevo kognityvinio egzistencializmo (hermeneutinės fenomenologijos atmainos) požiūriu, kultūrinė mokslo autonomija yra pamatinis demokratijos ramstis, o natūralistinis „postmodernus“ mokslo „nuvietinimas“ vertinamas kaip kultūros ir visuomenės scientifikacijos grėsmė. Tad ginti kultūrą, visuomenę, demokratiją, o kartu ir savo teises į mokslo tyrimus yra hermeneutinio naratyvo akademinė-pilietinė priedermė. Kultūrinių mokslinio žinojimo studijų požiūriu – atvirkščiai – mokslo (...) autonomijos idėjos (modernybės naratyvo relikto) propagavimas tolygus kultūrinei mokslo stigmatizacijai, o hermeneutinė fenomenologija pati ją skatina. Straipsnio tikslas – palyginti neonatūralistinę ir hermeneutinę-fenomenologinę mokslo topologijas iš „metafilosofinės“ perspektyvos ir įvertinti jų bendradarbiavimo galimybes. (shrink)

Fenomenologinė pažinimo traktuotė leidžia gerokai išplėsti žmogaus sąmonės struktūrų analizę anapus empirinių metodų, taip pat taikyti šią analizę konkretiems sąmonės procesams, pavyzdžiui, diagnostinio vertinimo struktūrai ir prasminiam kontekstui, suprasti. Taigi empirinė medicina, pirmiausia radiologo santykis su diagnostiniais vaizdais, analizuojama remiantis keliais fenomenologiniais projektais, pirmiausia Kategorinės intuicijos, Vaizdinės sąmonės (Image-Consciousness) bei Kito konstitucijos ribose, postuluojant kategorinę intuiciją, triadinę vaizdinės sąmonės struktūrą bei kinestetinę empatiją (Einfühlung) pamatinėmis struktūrinėmis diagnostinio vertinimo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad fenomenologinė prieiga prie medicinos vaizdinimo gali ne tik atidengti (...) naujas epistemologines-ontologines diagnostinio proceso dimensijas, bet ir pateikti rekomendacijų, kaip pagerinti radiologo įgūdžius bei savijautą, arba aptarti „antrojo interpretatoriaus“, arba CAD (Computer-Aided Detection), galimybes. Prie bendresnių šio straipsnio išvadų priskirtina tai, kad fenomenologija ne tik leidžia dekonstruoti modernistinę opoziciją tarp „humanistinės“ ir „empirinės“ medicinos, bet ir panaikina prima facie neįveikiamą prarają tarp fenomenologinėshermeneutinės tradicijos ir praktinio žinojimo pritaikymo empirinių metodų dėka, naujai susiejant technologiją su epistemologija ir ontologija. Straipsnis, žinoma, nepretenduoja išsemti visų analizuojamo sugretinimo tarp medicinos diagnostikos ir filosofijos galimybių. (shrink)

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, ar veikiau jis (...) turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche. (shrink)

Ovaj rad nudi tumačenje fenomenološke ontologije putem razrade njenih temeljnih stavova, kako bi objasnio njihov značaj za znanost i naš osobni svjetonazor. U radu je fenomenologija shvaćena kao ispravna metoda ontologije ili „znanosti o bitku” kao najopćenitije filozofijske discipline. Ovo utjelovljuje ideju „prve filozofije” koja je slobodna od svih predrasuda i koja odbacuje ili kritizira metafiziku, dualizam subjekt–objekt, empirizam, racionalizam, realizam, idealizam, materijalizam, skepticizam i relativizam. Članak odbacuje ontološki objektivizam kao metodološku zabludu i nastoji dosegnuti jasno razumijevanje znanosti te (...) nas samih i našeg odnosa prema svijetu. Kao takav, on predstavlja uvodni dio u metodologiju znanstvenog rada te alternativnu perspektivu na probleme egzistencijalizma, religije i duhovnosti. (shrink)

Fenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, kas (...) egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. Esminiai žodžiai: fenomenologija, dialektika, epoche, Husserlis, Kantas.Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.Key words: phenomenology, dialectics, epoche, Husserl, Kant. (shrink)

As a new development of the phenomenological tradition Heinrich Rombach’s structural phenomenology has the diverse historical and cultural meanings. First, “structure” is the third phase which stands after “substance” and “system” in the whole history of thought. Second, it is regarded as the future phase of the phenomenology, which is beyond Husserl’s phenomenology of consciousness and Heidegger’s phenomenology of existence. Third, there is a close relationship between “structure” and the Eastern thought, namely the experience of the Tao. This connection allows (...) actually the intercultural dimension of philosophy.Als Fortsetzung der phänomenologischen Tradition hat Heinrich Rombachs Strukturphänomenologie die vielfältigen historischen und kulturellen Bedeutungen. Erstens ist “Struktur” die dritte Phase der ganzen Geistgeschichte angesehen, die nach “Substanz”, “System” steht. Zweitens gilt sie als die zukünftige Phase der Phänomenologie, die jenseits Husserls Bewußtseinsphänomenologie und Heideggers Existenzphänomenologie steht. Drittens verbindet “Struktur” sich mit dem östlichen Denken, nämlich der Erfahrung des Tao. Diese Verbindung ermöglicht eigentlich die interkulturelle Dimension des Philosophierens.Kao novi razvoj fenomenologijske tradicije, strukturna fenomenologija Heinricha Rombacha ima raznolika povijesna i kulturna značenja. Prvo, “struktura” je treća faza koja se nalazi nakon “supstancije” i “sustava” u cjelokupnoj povijesti mišljenja. Drugo, ona se shvaća kao buduća faza fenomenologije, koja se nalazi s onu stranu Husserlove fenomenologije svijesti i Heideggerove fenomenologije tubitka. Treće, postoji bliska povezanost između “strukture” i istočnjačke misli, naime iskustvo Taoa. Ta veza zapravo omogućuje interkulturnu dimenziju filozofije. (shrink)

Straipsnyje svarstoma patirties betarpiškumo problema Michelio Henry ir Tomo Sodeikos filosofijoje. Straipsnyje teigiama, kad fenomenologinėje filosofijoje aptinkama deskriptyvumo ir performatyvumo reikalavimų įtampa šių filosofų kūryboje iškyla ypač ryškiai. Abu filosofai patirties betarpiškumą supranta kaip tiesiogiai neapibūdinamą oksimoronišką struktūrą, reikalaujančią iš fenomenologo labai specifinių pastangų ir išradingumo, siekiant ją perteikti skaitytojui. Straipsnyje siekiama išanalizuoti ir palyginti patirties betarpiškumo apmąstymo strategijas aptariamų autorių kūryboje. Abu filosofai, akcentuodami fenomenologijos performatyvumo imperatyvą, susiduria su neišsprendžiama prieštara tarp aprašymu medijuojamos patirties ir neįtarpinamo gyvenimo. Tai verčia (...) kelti klausimą ne tik apie fenomenologijos, bet ir daug bendriau – apie pačios filosofijos ribas. (shrink)